Pavilnių regioninis parkas
Verkių regioninis parkas
Lankytojų centras
- Aukštagirio geomorfologinis draustinis
- Šeškinės šlaitų geomorfologinis draustinis
- Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis
- Valakupių klonio geomorfologinis draustinis
- Vokės hidrografinis draustinis
- Veržuvos hidrografinis draustinis
- Tapelių kraštovaizdžio draustinis
- Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinis
- Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinis
Priskirti draustiniai
- Titulinis
- Pavilnių regioninis parkas
- Ką pamatyti?
- Kultūros paveldas
Rokantiškių piliakalnis
Rytiniame piliakalnio šlaite, kuris nukreiptas į upelio pusę, I tūkstantmečio antros pusės kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos keramikos puodų šukių. Šiaurinėje ir šiaurės rytinėje piliakalnio papėdėje rasta senovės gyvenvietė. Jos vietoje 1,1 m storio kultūriniame sluoksnyje aptikta lipdytos ir žiestos keramikos, molio tinko, geležies radinių.
Rokantiškių piliakalnis yra įkurtas ant Murlės upelio kranto, kairiajame jo krante, maždaug vienas kilometras iki jo santakos su Vilnios upe. Tai stačiais šlaitais kalva, iškilusi beveik 190 m virš jūros lygio. Piliakalnio viršuje yra ovali, pailga aikštelė, išsidėsčiusi pietvakarių - šiaurės rytų kryptimi. Aikštelė yra 28 m ilgio ir 25 m pločio, su iki 1 m iškiliu viduriu. Pietvakarių šlaite yra 20 m ilgio, 6 m pločio ir 0.2 m gylio griovys, kurio pakraštyje supiltas 1 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu - II tūkst. pradžia. Nuo piliakalnio viršaus atsiveria vaizdas į Murlės ir Vilnios slėnius.
Rytiniame piliakalnio šlaite, kuris nukreiptas į upelio pusę, I tūkstantmečio antros pusės kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos keramikos puodų šukių. Šiaurinėje ir šiaurės rytinėje piliakalnio papėdėje rasta senovės gyvenvietė. Jos vietoje 1,1 m storio kultūriniame sluoksnyje aptikta lipdytos ir žiestos keramikos, molio tinko, geležies radinių.
Rokantiškių piliavietė
Rokantiškių piliavietė dar vadinama pilies kalnu. Ant aukšto (35–40 m) stačiašlaičio kalno Rokantiškėse stovėjusi labai sena ir graži pilis. Spėjama, kad Rokantiškių pilis – viena seniausių Lietuvoje. Iš metraščių, padavimų žinoma, kad ją 12 a. pastatė kunigaikštis Alšis. 16 a. pirmoje pusėje pilis priklausė Goštautams, vėliau atiteko Žygimantui Augustui, o 17 a. pirmoje pusėje buvo Pacų nuosavybė.
Kalno viršūnėje buvo rūmai, kurie perstatyti 16 a. antroje pusėje. 17 a. pradžioje S. Pacas puošnioje Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą. Šio amžiaus viduryje pilis buvo sudeginta Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu. Užėmus Vilnių, piliavietė visai sunyko, apaugo mišku.
Šiuo metu trapecijos pavidalo aikštėje randami pilies griuvėsių likučiai – buvusios pilies pamatai. Ištirta tik viršutinė kultūrinio sluoksnio dalis. Pagal aptiktas pastatų liekanas, 16–18 a. plytas, čerpes, koklius, nustatyta, kad ant šio kalno stovėjo rūmai (45x20 m dydžio). Jų sienos buvo 2 m storio, o langų angos apmūrytos plytomis. Iš pietų pusės būta kiemo, apjuosto gynybine siena, prie kurios vakarinės dalies šliejosi kazematai, o pietvakariniame kampe – vartų gynybos bokštas.
Šiuo metu visuomenei ne tik atvertos archeologines vertybes, bet ir sutvarkytas pats pilies kalnas - įrengti pėsčiųjų takai su laiptais ir atokvėpio aikštelėmis, apžvalgos ir automobilių stovėjimo aikštelės, informaciniai stendai bei rodyklės. Ant kalno išretinti medžiai ir taip atkurtos buvusios pilies erdvės, atvertas vaizdas iš piliavietės aikštelės į apylinkes bei kalvos šlaitus.
Pūčkorių piliakalnis
Pūčkorių piliakalnio žvalgomieji tyrimai atlikti 1984 m. Piliakalnio tyrinėtojai atidengę daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, rado jame lipdytos, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų.
Šalia piliakalnio 1984 m. tyrinėjimų metu aptikta senovės gyvenvietė. Joje tyrinėtojai aptiko daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, ir rado jame lipdytinės, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų. Piliakalnio papėdėje rasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, skelčių, skaldos, lipdytinės grublėtosios ir žiestosios keramikos šukių, geležies gargažių. Šie radiniai aptikti visai negiliai, po 10–15 cm storio dirvožemio sluoksniu.
2008 m. vykdyti piliakalnio tvarkymo darbai. Jų metu buvo restauruota tako danga, sutvirtinti laiptai, pakeisti suoliukai, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai.
Kučkuriškių piliakalnis
Kalvotame Vilnios slėnio kraštovaizdyje, Ancučių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje aptiktas piliakalnis, vadinamas Kučkuriškių arba Naujosios Vilnios piliakalniu, kuris į kultūros vertybių registrą įtrauktas 2009 metų rudenį. Šis piliakalnis – aukščiausia apylinkėse kalva, dar vadinama Barsukynės kalnu. Iš pietų pusės jį juosia Vilnios upė, o iš kitų - apsuptas daubų ir miškų.
Piliakalnis datuojamas I tūkstantmetyje p. m. e. – I tūkstantmetyje m.e. Kučkuriškių piliakalnis yra stačiais 30-60 m aukščio šlaitais, kurie apaugę lapuočiais ir spygliuočiais medžiais. Viršuje yra 55-60 m ilgio ir 10 m pločio netaisyklingos formos, nelygi, terasuota aikštelė. Dalis jos apardyta statant geodezinį reperį ir aplink jį suformavus aikštelę. Žemiau aikštelės visą piliakalnį juosia 3-5 m pločio terasa.
Naujosios Vilnios pilkapynas
Naujosios Vilnios pilkapynas yra Barsukynės miške, senosios Rokantiškių seniūnijos žemėse. Tai I tūkstantmečio antros pusės pilkapynas, kuriame išlikę gerai matomi 4 pilkapiai, išsidėstę prie Vilnios slėnio raguvos rytinio pakraščio. Sampilai gerai išsilaikę ne visuose pilkapiuose, labiausiai nutolusiuose į pietus - iškastos duobės. Didesnieji sampilai yra 9-10 m skersmens ir iki 1,6 m aukščio, mažesnieji - 6 m skersmens ir iki 1 m aukščio. Šiuos pilkapius XIX amžiuje kasinėjo Adomas Pliateris, kuris aptiko 40 degintinių žmonių kapų ir 32 griautinių (nedegintinių) žirgų kapų ir VI-XII a. įkapių: ginklų, žirgų aprangos daiktų, papuošalų. Vėliau ištirti du 10–11 a. pilkapiai. Viename jų rasta laužavietė, joje ir aplink ją – sudegusių kaulų, molinių puodų, geležinių plačiaašmenių kirvių, dviašmenis kalavijas, pjautuvas ir kiti radiniai, saugomi Varšuvos archeologiniame muziejuje.
Pilkapiai ir dabar lankomi per Vėlines: čia deginamos žvakutės, giedamos senosios dainos. Artimiausiu metu pilkapių archeologinis kompleksas bus tvarkomas. Šalia įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, informacinis stendas. Pilkapyne išliks autentiškas aukuras ir bus pastatyti lauko rieduliai su iškaltais senoviniais rašmenimis.
Tuputiškių serpantinas
Serpantinas - tai kalnuotųjų vietovių kelias. Kadangi kelias eina kalnų šlaitu, tai būna siauras, smarkiai vingiuotas ir besitęsiantis šimtus kilometrų, nes padarytas su nedidele įkalne.
Tuputiškių kelio serpantinas - vienintelis Lietuvoje. Nei ilgiu, nei aukščiu jis negali lygintis su kalnų serpantinais, bet vingių staigumu tikrai jiems nenusileidžia. Akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, nutiestas 20 a. pradžioje, sujungė Aukštutinį ir Žemutinį Pavilnį - kaip geležinkelininkų gyvenvietę, pradėtą statyti 1908 m. 1997 metais serpantinas įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą.
Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia
Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia vienintelė Vilniaus miesto medinė katalikų bažnyčia. Ji stovi Vilniaus rytinėje dalyje, Pavilnyje. Pamaldos čia vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis. Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, trinavė, su prieangiu, bokšteliu. Šalia bažnyčios yra kapinės, įkurtos 1944 m.
Idėja Pavilnyje, dabartinės bažnyčios vietoje, pastatyti koplyčią kilo 1927 m. 1929 m. rugpjūčio 3 d. nuspręsta statyti šventovę, kurios statybos buvo baigtos 1935 metais. Tų pačių metų liepos 7 d. ją pašventino arkivyskupas Romualdas Jalbrzykowskis. Nuo to laiko šioje bažnyčioje sekmadieniais ir per šventes laikomos mišios. 1939 m. buvo įkurta parapija, kurios klebonu tapo kun. Lucjanas Pereswiet-Soltanas. Po Antrojo pasaulinio karo Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią atnaujino kun. Konstantinas Molis.
Pūčkorių palivarko sodyba
Nors Puškarnios dvaras gyvavo 14 a., tačiau iki šių dienų išliko tik 18 ir 19 a. pradžios palivarko* pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Iki 18 a. vidurio priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui ir buvęs Artilerijos vadovybės žinioje, dvaras su 6 valakais žemės vėliau atiteko lenkų didikams: Zaborovskiui, Loskarevui, Sidorovičiams, Izmailskiams.
Puškarnios dvare 19 a. viduryje veikė vienas didžiausių Lietuvoje malūnų. Jis išsiskyrė ne tik savo dydžiu, bet ir puikia apdaila. Mūriniame vieno aukšto pastate (su atskirai stovinčiu aukštu kaminu) 19 a. pabaigoje buvo įkurtas medienos, o vėliau - popieriaus fabrikas. Čia buvo gaminamas kartonas, popierius bei medienos žaliava, kurie buvo tiekiami Kučkuriškių popieriaus fabrikui. 20 a. pradžioje fabrikas plėtėsi - iškilo antrasis pastato aukštas. Deja, užėjo pirmasis pasaulinis karas ir visi jo įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją. Tarpukariu fabriko veikla nebuvo atgaivinta, nes Vilnioje trūko vandens. Po antrojo pasaulinio karo fabrikas virto griuvėsiais.
Palivarko pastatai gana gerai išsilaikę. Dešiniajame Vilnios krante stovi buvusio kumetyno medinis vieno aukšto gyvenamasis namas, šalimais - daržinė, svirnas ir tvartas. Kairiajame upės krante - beveik nepakitęs medinis su mūriniais pamatais gyvenamasis namas, kadaise turėjęs puošnų interjerą.
Dabar Pūčkorių palivarko sodyba (ponų namas, svirnas, kluonas, kumetynas, tvarto ir vandens malūno liekanos) įrašyta į saugotinų kultūros vertybių sąrašą.
*palivarkas - nedidelis dvaras - feodalinių laikų Centrinės ir Rytų Europos šalių dvaro padalinys su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, dirbamomis ir kitomis žemėmis, sudaręs atskirą ūkininkavimo vienetą.
Markučių dvaro fragmentai
Markučių dvaras minimas dokumentuose nuo 1712 m., iki to meto ši vietovė buvo vadinama Sakalaičiais arba Svistapole. XVI a. Markučiai priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir turėjo du didesnius centrus: Guriuose ir arčiau Vilnios. Karalius Jogaila dalį šių žemių priskyrė aukštutinės pilies Šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui.
Kitame šimtmetyje kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis Markučių dvarą padovanojo savo žmonai Elenai, kuri čia pasistatė vasaros rūmus. Po kunigaikštienės mirties, apie 1540 m., Markučiai perėjo didikų Kiškų nuosavybėn. Vilniaus vaivados Stanislovo Kiškos našlė, kuri buvo Žemaičių seniūno Jono Radvilos dukra, Ona Radvilaitė Kiškienė Markučiuose pastatė rūmus, kurių griuvėsius kasinėjo A. H. Kirkoras su grafu Eustachijumi Tiškevičiumi. Beje, tyrimų metu buvo atkasti rūmų pamatai, rasta puošnių koklių su herbais ir raidėmis.
Dukrai Elžbietai Kiškaitei ištekėjus už Kristupo Chodkevičiaus, Markučiai perėjo Chodkevičių giminės nuosavybėn, kurią jie valdė beveik du šimtmečius. Grafas Aleksandras Chodkevičius XIX a. pradžioje, pristigęs pinigų, už penkis ar šešis tūkstančius sidabro rublių pardavė Markučių valdą tuometiniam Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui, kuris vėliau pardavė dvarą daktarui Ignui Godlevskiui. 1867 m. Markučius nupirko Rusijos kelių inžinierius Aleksiejus Melnikovas, kuris 270 hektarų dvarą su visais statiniais, miškais, vandens telkiniais bei vasarnamiais padovanojo dukrai Varvarai Melnikovai.
Nenusisekus pirmajai santuokai, Varvara antrą kartą ištekėjo už Puškino sūnaus Grigorijaus ir buvo paskutinė Markučių dvaro savininkė. Nuo 1899 m. Grigorijus ir Varvara Puškinai nuolat gyveno Markučiuose. Čia augo reti medžiai, didelis vaisių sodas, buvo kroketo aikštelė, vyno rūsys, ąžuolų ir tvenkinių apsuptyje stovėjo pavėsinės, atokvėpio aikštelės. Sodo teritorija buvo aptverta medine tvora, prie įėjimo stovėjo kryžius. Dvaro parkas užėmė 15 hektarų plotą, buvo gražiai prižiūrimas - turėjo 4 tvenkinius, oranžerijoje augo palmės, fikusai, rožės, kaktusai. Sodybos ūkiniai pastatai buvo pakalnėje, arčiau Vilnios: stovėjo arklidės, medinė ledainė, paukštidė, sodo namelis. Dvaro žemėse buvo daug vasarnamių, kuriuos G. ir V. Puškinai nuomodavo.Ypač sunkiai Varvarai sekėsi valdyti didžiules žemes paskutinįjį jos gyvenimo dešimtmetį. Po I pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos Markučių dvaras neatsigavo, Varvara kasmet pardavinėjo žemės sklypus, apie 1932 m. asmeniškai valdė ir naudojosi tik 5,6 hektarais ir paliko dvarą skolose bei teisminiuose ginčuose.
Varvara mirė 1935 m., jos valia, ketvirtajame dešimtmetyje vasarnamyje buvo įkurtas Literatūrinis A. Puškino muziejus. Muziejaus pastate saugomi išlikę šeimos baldai, daiktai, turtinga biblioteka, meno kūriniai, dalis šeimos archyvo. Parke yra Melnikovų šeimos kapinaitės, greta stovi šv. Varvaros koplyčia, išlikusios alaus daryklos liekanos.
Kučkuriškių popieriaus fabrikas
Kučkuriškėse beveik prieš du šimtus metų buvo pastatyta viena didesnių Lietuvoje popieriaus gamykla. Šiai gamyklai medžio žaliavą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gamino net Pūčkorių fabrikas.
Kučkuriškių popieriaus fabrikas buvo įkurtas dvaro, kuris 19 a. priklausė Puslovskiams, pastatuose. Šis dvaras garsėjo turtinga biblioteka.
Tuometinis Kučkuriškių palivarko popieriaus fabrikėlis ilgainiui išaugo į didelę popieriaus gamyklą, tapusią svarbiausia popieriaus gamybos įmone Lietuvoje. Kučkuriškių manufaktūros atsiradimas laikomas popieriaus pramonės Lietuvoje plėtros pradžia.
Tuometinis Kučkuriškių palivarko popieriaus fabrikėlis ilgainiui išaugo į didelę popieriaus gamyklą, tapusią svarbiausia popieriaus gamybos įmone Lietuvoje. Kučkuriškių manufaktūros atsiradimas laikomas popieriaus pramonės Lietuvoje plėtros pradžia.
Kučkuriškių ir Naujųjų Verkių popieriaus fabrikai, kurių veikla rodė popieriaus pramonės būklę, 19 a. Vilniaus mieste buvo stambiausios įmonės ir nuolat tarpusavyje varžėsi. Kučkuriškių popieriaus fabrike, plečiant gaminamo popieriaus asortimentą, buvo pastatyta pirma Lietuvoje angliška nenutrūkstamos gamybos popieriaus mašina, leidusi gerokai padidinti produkcijos kiekį. Vis dėlto 19 a. pabaigoje Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas nurungė Kučkuriškių fabriką, o 20 a. pradžioje šis beveik nustojo veikti.
Kučkuriškėse likusi daugiau nei prieš 170 metų (1823 m.) pastatyta užtvanka ant Vilnios upės. O buvę dvaro pastatai, kurie buvo performuoti į popieriaus fabrikų gamybinius pastatus, dabar yra įtraukti į Kultūros vertybių sąrašą (Kučkuriškių popieriaus fabriko pastatų kompleksas: administracinis, gamybinis apstatai, sandėlis).
Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos Antakalnio amunicijos bunkeriai
Bunkerių statyba susijusi su Vilniaus krašto okupacija, kai 1920-10-09 Vilnių ir Vilniaus kraštą užgrobė Lenkijos kariuomenės junginys, vadovaujamas gen. Liucjano Želigovskio. Lenkijos vyriausybė iš okupuoto krašto sudarė tariamai savarankišką valstybėlę - Vidurinę Lietuvą, kuri 1922 m. prijungta prie Lenkijos. 1923 m. Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą pripažino Lenkijai. Neužilgo po to, 1924 m. vasarą, Lenkijos kariuomenės užsakymu pradėta amunicijos bunkerių statyba Antakalnyje, Rasose ir Šnipiškėse, baigta 1926-1927 m.
Antakalnio bunkeriai pastatyti 1924 – 1926 metais. Bunkerių kompleksą sudaro penki bunkeriai su dešimčia įeigų. Vienas bunkerių - dviaukštis. Bunkerius sudaro stačiakampės kameros ir koridoriai pastatyti iš betoninių konstrukcijų. Bunkerius juosia labai siauri tuneliai, arba ventiliacijos kanalai. Netoli yra likęs lauko akmenimis grįstas kelias, ankščiau būta ir siaurojo geležinkelio bėgių. Yra išlikusios rytų, vidurio ir vakarų sargybinės liekanos. Visą komplekso teritoriją riboja 32 gelžbetoniai stulpeliai – riboženkliai.
2008 metais Antakalnio bunkeriai buvo įrašyti į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą, kaip kraštovaizdžio, retas architektūrinis ir inžinerinis objektas.
Taip pat Antakalnio bunkeriai yra įtraukti į „Natūra 2000“ nes šiuose bunkeriuose įsikūrusi viena didžiausių šikšnosparnių žiemojimo vietų pietryčių Lietuvoje. Manoma, kad čia gyvena septynios šikšnosparnių rūšys.
