Verkių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų gamtinius ir Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 „Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Žaliųjų ežerų gilius dubaklonius, Neries šlaitus, Turniškės, Riešės ir Baltupio (Cedrono) upelių paslėnius; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Verkių dvaro ansamblį su parku, senųjų tvenkinių sistema, senąja dvarviete bei Kalvarijų kultūros kompleksą - Šv. Kryžiaus bažnyčią ir Kryžiaus kelią, Trinapolio vienuolyno ansamblį, istoriškai susiklosčiusių kelių trasas, jų aplinką.

VERKIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

1992 m. įkurtas Verkių regioninis parkas – vienas mažiausių Lietuvoje. Vilniaus miesto pašonėje esanti unikali gamtinė teritorija su savitu kultūros paveldu mėgstama ir gausiai lankoma miestiečių bei sostinės svečių.

Pietinė Verkių regioninio parko dalis skirta kultūros paveldo vertybėms pažinti ir saugoti, o šiaurinė – gamtinėms. Verkių regioninis parkas traukia savo gamtinėmis vertybėmis ir tyvuliuojančiais ežerais, o miškai užima net 77 proc. teritorijos. Parke įkurti keturi gamtiniai draustiniai, juose saugomas Turniškių, Žaliųjų ežerų kraštovaizdis, Riešės upelis bei termokarstinių ežerėlių kompleksas. Keturios parko teritorijos dėl retų, nykstančių rūšių bei gamtinių buveinių yra įtrauktos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Verkiuose yra du kultūriniai draustiniai – Verkių kraštovaizdžio ir architektūros draustinyje saugomas unikalus klasicizmo stiliaus Verkių rūmų architektūrinis ansamblis su tam laikmečiui būdingu parku. Kiek toliau esančiame Vilniaus Kalvarijų memorialiniame draustinyje saugomas Kalvarijų Kryžiaus kelias. Pastarasis, įkurtas XV a. miškingame ir kalvotame kraštovaizdyje, Neries upės slėnyje, tiksliai atkartoja Jeruzalės Kryžiaus kelio scenarijų. Verkių regioniniame parke taip pat įsikūrusios dvi šventovės: Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir trinapolio vienuolyno ansamblis, kurie, kaip ir Kalvarijų kryžiaus kelias, vilioja piligrimus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Verkių regioninio parko išskirtinę vertę kuria ir kiti objektai: seniausias Lietuvoje Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, žalvario amžių menantis Staviškių pilkapynas ir piliakalnis, vaizdingose vietose įrengtos regyklos, dviračių trasa, atokvėpio vietos miškingose parko teritorijose.

Pavilnių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 „Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Kalnų, Šveicarijos, Iškartų, Barsukynės, Rokantiškių, Markučių bei Tuputiškių erozinius raguvynus su būdingomis augalų bendrijomis, Ribiškių ir Sapieginės erozinių vėduoklių kraštovaizdžio struktūrą, Lyglaukių didžiuosius erozinius atragius, Vilnelės slėnį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Rokantiškių ir Puškorių archeologines, Vilnios slėnio techninės kultūros vertybes bei gynybinių įrenginių liekanas.

PAVILNIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Ledynmečio suformuotas savitas kalvotas reljefas, plytintis Vilniaus miesto pašonėje, – Pavilnių regioninio parko išskirtinis bruožas. Tai mažiausias Lietuvos regioninis parkas, jo plotas – 2162 ha. Šiai vietovei būdingi labai dideli aukščių skirtumai, įvairūs geomorfologiniai dariniai – gūbriai, keteros, ozai, raguvos – padovanoję parkui išskirtinius reginius. Regioninio parko teritorijoje yra daugiau nei 15 vietų, iš kurių atsiveria vaizdingos regioninio parko ar atskirų Vilniaus miesto rajonų panoramos.

Unikalus Pavilnių apylinkių reljefas saugomas net penkiuose kraštovaizdžio ir dviejuose geomorfologiniuose draustiniuose. Jie įsteigti siekiant išsaugoti Kalnų, Šveicarijos, Iškartų, Barsukinės, Rokantiškių, Markučių bei Tuputiškių erozinius kalvynus (raguvynus) su būdingomis augalų bendrijomis, Ribiškių ir Sapieginės erozinių vėduoklių kraštovaizdį, didžiuosius atragius, Vilnios slėnį.

Parko pasididžiavimas – Pūčkorių atodanga, kuri yra viena aukščiausių Lietuvoje. Nuo jos atsiveria ne tik kalvynų masyvas, gražiosios Vilnios upės vingis, bet ir dalelė parko kultūros. Atodangos apačioje likę senosios Pūčkorių palivarko pastatų, patrankų liejyklos liekanų, žemiau – restauruotų senojo malūno pastatų. Kiek aukščiau Vilnios upės stūkso Pūčkorių piliakalnis su akmens amžiaus stovyklos liekanomis.

Pavilnių regioninis parkas gali pasigirti kultūros paveldu. Be minėtųjų, Pavilnių regioniniame parke yra Rokantiškių piliakalnis ir pilies kalnas, pilkapynai, Markučių dvaro sodyba, Kučkuriškių popieriaus fabrikas, technikos paminklas – Tuputiškių serpantinas. Parke gausu XX a. pirmojoje pusėje statytų gynybinių įtvirtinimų.