background

Verkių dvaro parkas

Verkių dvaro parkas lankytojus traukia ne tik savo istorija, bet ir gamta, kuri juosia rūmus iš visų pusių. Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmens ąžuolai.Teigiama, jog kadaise čia buvo šventas ąžuolynas - didžiųjų kunigaikščių valda, ilgainiui padovanota Vilniaus vyskupams.

Vėliau šioje teritorijoje, XVIII a. pabaigoje buvo įkurtas dvaro parkas, kurį sudarė žemutinis ir viršutinis parkai. Iš buvusio apatinio ir mažesnio viršutinio prancūziškojo, griežtomis formomis pasižymėjusio geometrinio plano parko šių dienų sulaukė tik aukštutinė dalis, kuri XIX a. anglų parkų dvasia buvo rekonstruota pritaikant peizažinį stilių.

1786 m. viršutiniame parke buvo pastatytos puikios oranžerijos - jose buvo auginami tropiniai ir subtropiniai augalai, parvežti iš Italijos. Joms sunykus, XIX a. viduryje, rekonstruodamas Verkių rūmus kunigaikštis Vitgenšteinas šalia jų įrengė dviejų aukštų žiemos sodą – įstiklintą oranžeriją. Tuo laikotarpiu parkas kiek sumažėjo, bet buvo nepriekaištingai tvarkomas ir prižiūrimas, keleriopai praturtinta dendrofloros rūšių įvairovė, parko lankytojus žavėjo žiemos sodo ir šiltnamių augalai bei puošnūs parko gėlynai, fontanas ir dujiniai žibintai.

Vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo, antrasis (po Palangos parko) kompleksinės vertės parkų Lietuvoje, Verkių parkas iki šių dienų, neišsaugojo viso savo buvusio grožio. Dauguma čia augusių retų egzotinių bei vietinių medžių ir krūmų žuvo nuo senatvės arba buvo iškirsti karų, ypač Pirmojo pasaulino, metu. Iš svetimžemių augalų čia dar gausiai išliko Verkių parkui išskirtinumą suteikiančių liepų rūšių įvairovė, beveik seniausiems Lietuvoje prilygstantys maumedžiai, veimutinė pušis, didelė vakarinė tuja, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji riešutmedžiai ir kiti. Parko medynuose ir medžių grupėse vyrauja vietinės paprastosios pušys, mažalapės liepos, paprastieji klevai, auga daug ąžuolų, vinkšnų, kalninių guobų, o terasos šlaituose ir Verknės upokšnio krantuose – eglių bei uosių.

Šiandien Verkių parkas vertingas ne tik kaip kultūros paminklas, bet ir gamtinė vertybė. Daugelis medžių yra pasiekę gamtinę brandą, medynai natūralizavęsi, todėl jie yra tapę daugelio kitų, tame tarpe ir retų augalų, grybų bei gyvūnų buveinėmis. Verkių parko rytiniame šlaite, kuriame gausu senų ąžuolų ir kitų lapuočių, aptiktas Europos mastu retas ir saugomas vabalas - niūraspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita), dėl ko teritorija yra įtraukta į europinį saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000.